Fosforas (P) yra viena pagrindinių augalų maisto medžiagų. Augalams jis svarbiausias organiniuose junginiuose. Jis atlieka svarbų vaidmenį energijos apykaitoje, stimuliuoja šaknų augimą, žydėjimą bei stiprina augalų audinius. Dėl to, augalai augimo pradžioje yra labai jautrūs fosforo trūkumui. Fosforo augaluose randama nedaug, tačiau jis iš dalies lemia augalų produktyvumo formavimąsi bei gerą derlių.
Fosforo kiekis dirvožemyje, priešingai nei kai kurios azoto formos, yra gana stabilus ir taip greitai nekinta. Mineralinis fosforas yra kalio, kalcio ir magnio ortofosfatų junginiuose. Dirvožemyje fosforas virsta tirpia forma, dūlėjant pirminiams jo turintiems mineralams, skaidantis augalų liekanoms bei dirvas tręšiant organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Dirvožemyje jis įeina į sudėtingesnių junginių sudėtį, todėl tiksliai augalams prieinamą jo kiekį nelengva nustatyti. Pasaulyje taikoma daugiau kaip 50 skirtingų metodų augalų įsisavinamam, judriajam fosforui nustatyti, iš kurių apie 16 metodikų yra įsisavinę Europos šalių mokslininkai. Dėl didelio pastovumo bei mažo tirpumo dirvožemyje, fosforas dažnai esti trūkstamu elementu. Lengviausiai augalai pasisavina fosforą, esantį dirvožemio tirpale, o fosfatus, absorbuotus dirvožemio dalelių paviršiuje, gali naudoti palengva ilgesnį laiką. Fosforo įsisavinimui didelės reikšmės turi dirvožemio kilmė, sudėtis arba granuliometrija, dirvožemio fosforo frakcinė sudėtis, drėgmės režimas, pH, organinių medžiagų ir kalcio kiekiai dirvožemyje bei kiti veiksniai. Palankiausias dirvožemio pH šio elemento įsisavinimui būna nuo mažai rūgštaus (pH 6-6,5) iki neutralaus (pH 7). Šarminiuose dirvožemiuose gausu kalcio, todėl tirpus fosforas gali lengvai pereiti į mažai tirpius kalcio fosfatus. Priešingai, labai rūgščiuose dirvožemiuose sumažėja aliuminio ir geležies fosfatų tirpumas. Augalus tręšiant vien azotu, dažnai fosforas tampa derlių ribojančiu veiksniu, o per gausiai tręšiant fosforu sumažėja kalcio, magnio ir mangano koncentracija dirvožemyje.
Didėjant judriojo fosforo kiekiui dirvožemyje augalų derlingumas atitinkamai didėja, palyginus su labai mažai fosforingais dirvožemiais(≤ 50 mg /kg),netręšiant:
a) mažo fosforingumo (51–100 mg/kg) dirvožemiuose jis būna ~14 % didesnis,
b) vidutiniškai fosforinguose (101– 150 mg/kg) – ~ 35 %,
c) fosforinguose (151–200 mg/kg) – ~46 %,
d) labai fosforinguose (≥201 mg/kg) – ~36 %.
Tręštuose plotuose, priklausomai nuo dirvožemyje esančio judriojo fosforo kiekio, augalų derlius kinta panašiose ribose.
Tręšimas fosforo trąšomis itin efektyvus labai mažai fosforo (≤ 50 mg/kg) turinčiuose dirvožemiuose, padidėjus jo kiekiui iki 100 mg/kg, kviečių derliaus priedas, patręšus 60 kg/ ha (P2O5) fosforo, padidėjo 26,3 %, o miežių – 37,3 %. Kai dirvožemyje judraus fosforo rasta per 150 mg/kg, derliaus priedai tesiekė 2–7 %.