Kalis yra būtinas normaliam augalų vystymuisi. Jis aktyvina fotosintezę, stambiamolekulių angliavandenių, celiuliozės, hemiceliuliozės, pektininių medžiagų ir vitaminų (tiamino, riboflovino ir kt.) sintezę, stiprina citoplazmos hidrataciją, mažina klampumą, gerina medžiagų apykaitą, vandens patekimą į ląstelę, skatina baltymų kaupimąsi, reguliuoja nebaltyminio azoto ir baltymų santykį. Kalis skatina angliavandenių apykaitą, reguliuoja osmosinį ląstelių slėgį, kuris yra svarbus enzimų funkcijoms, baltymų metabolizmui.
Kalis teigiamai veikia asimiliaciją ir palengvina cukrų transportavimą. Esant pakankamai kalio, augalai geriau panaudoja saulės energiją.Nors pačių fermentų sudėtyje kalio nėra, tačiau jis būtinas kaip fermentų veiklos katalizatorius. Kalis didina krakmolo kiekį gumbuose, cukrų kiekį šakniavaisiuose, gerina linų pluošto kokybę bei didina augalų atsparumą išgulimui ir grybinėms ligoms.
Kalis pasižymi dideliu judrumu, todėl didesni jo kiekiai dirvožemyje gali lengvai išsiplauti. Kalio išplovimą ypač stimuliuoja didelės bei vėlyvos trąšu normos. Tačiau, naudojant didelius trąšų kiekius, kurių augalai nepajėgia pasisavinti, kalis dažnai dirvožemyje lieka sorbuoto pavidalo, menkai migruoja ir gali būti vėliau sunaudojamas auginamų augalų. Įterpiant didesnes kalio normas drėgnuose dirvožemiuose kalio fiksacija sumažėja, o sausuose – padidėja. Neutraliuose ir kalkintuose dirvožemiuose kalis pasižymi didesniu stabilumu, kai tuo tarpurūgščiuose jis yra ženkliai greičiau išplaunamas. Be to, smėlio dirvožemiuose kalis mažai sorbuojamas, o išplovimo nuostoliai būna dideli.
Auginant augalus ir nepapildant kalio atsargų, dirvožemiuose, net ir turinčiuose pakankamą kalio kiekį, jis pradeda mažėti, nes didelę dalį šio elemento augalai išneša su derliumi. Todėl siekiant išlaikyti dirvožemio derlingumą, būtina tręšti kalio trąšomis. Intensyviai tręšiant, labai svarbu tirti dirvožemio agrochemines savybes, t. y. nustatyti judriųjų fosforo ir kalio kiekius dirbamų laukų dirvožemiuose. Gauti tyrimų duomenys leidžia racionaliau panaudoti mineralines trąšas, reguliuoti optimalų NPK santykį, užauginti gausų derlių, neužteršiant aplinkos. Be to, iki šiol sukaupti ir apibendrinti tyrimų rezultatai yra naudojami specialistų ir mokslininkų žemės ūkio plėtros planavimui, prognozavimui, augalų tręšimo planų sudarymui, svarbiausių dirvožemio agrocheminių savybių ir rodiklių kaitos tendencijoms nustatyti, gamtosaugos ir racionalaus ūkininkavimo tikslams. Ilgalaikių bandymų duomenimis, įvairių žemės ūkio augalų derlius bendrąja energija (GJ ha-1) skirtingos granuliometrinės sudėties netręštuose labai mažo kalio turinčiuose dirvožemiuose (≤ 50 mg kg-1) buvo 41,2, tręštuose kiek didesnis – 55,2 GJ ha-1. Didėjant judriojo kalio kiekiui dirvožemyje augalų derlingumas atitinkamai didėjo.
Netręšiant ir palyginus su labai mažai kalingais (≤ 50 mg kg-1):
a) mažo kalingumo (51– 100 mg kg-1) dirvožemiuose jis buvo 29 % didesnis,
b) vidutiniškai kalinguose (101–150 mg kg-1) – 52 %,
c) kalinguose (151–200 mg kg-1) – 64 % ir
d) labai kalinguose (≥201 mg kg-1) – 70 %.
Tręštuose plotuose, priklausomai nuo dirvožemyje esančio judriojo kalio kiekio, augalų derlius kito panašiose ribose.