Dirvožemis – viršutinis purus Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti ir derėti augalai. Jis svarbus ne tik augalams, bet ir žmonėms, nes dirvožemyje užauginamos maistui naudojamos kultūros.Dirvožemis yra sudarytas iš įvairaus dydžio ir formos dalelių, vadinamų granuliometriniais elementais. Lietuvoje jų sutinkama 12 pagrindinių grupių.
Išskirsime dažniausiai sutinkamas ir plačiau žinomas pagrindines dirvožemio sudėtis:
1) smėliai;
2) priesmėliai;
3) priemoliai;
4) moliai;
5) durpynai.
Dirvožemio granuliometrija arba sudėtis yra svarbi:
1) vertinant galimo derliaus rezultatus per dirvožemio agrochemines savybes;
2) dirvos susidarymo procesams;
3) dirvožemio drėgmės ir oro pralaidumui;
4) maisto medžiagų judėjimui, tirpumui;
5) žemės dirbimui;
6) apskaičiuojant trąšų poreikį;
7) kalkių poreikį skirtingai sudėčiai.
Apibendrinant, nuo dirvožemio sudėties priklauso pagrindinės dirvožemių savybės, kaip poringumas, struktūringumas, lauko drėgmės imlumas, vandens laidumas, sugebėjimas kelti vandenį iš gilesnių sluoksnių į paviršių, šilumos ir oro režimas, taip pat cheminės savybės.
Tręšiu, bet vistiek neauga ?
Dirvožemio agrocheminės savybės yra reikšmingos augalų derlingumui ir jo kokybei. Dirvožemio rūgštumas (pH) lemia dirvožemio maisto medžiagų būklę, mikroorganizmų veiklą, normalų augalų augimą ir vystymąsi.
Siekiant užauginti gerą ir stabilų žemės ūkio augalų derlių, svarbu, kad dirvoje būtų pakankamas organinės medžiagos (humuso), įvairių maisto medžiagų kiekis bei jų tarpusavio santykis.
Laikantis visų agrotechnikos reikalavimų, nerūgščiose, gerai sukultūrintose, įtręštose bei pakalkintose dirvose, Lietuvos ūkininkai išaugina gausius ir svarbiausia stabilius derlius.
Dirvoje turi būti pakankami mineralinio azoto N (nitratinio ir amoniakinio azoto), judriųjų fosforo P ir kalio K bei kitų maisto elementų kiekiai. Rūgščiuose ir nualintuose, daugelį metų nesubalansuotai tręšiamuose dirvožemiuose agrocheminiai rodikliai būna per maži, kad užtikrintų normalų augalų augimą, vystymąsi. Ilgalaikiai stebėjimai ir patirtis rodo, kad rūgščiuose dirvožemiuose derlius būna mažesnis ~20-25 % nei neutralaus ~7 pH plotuose. Labai mažai fosforinguose dirvožemiuose derlius mažesnis ~30 %.
Dirvų kalkinimas yra pagrindinė strateginė priemonė, neutralizuojant rūgščius dirvožemius, pagerinant jų būklę. Labiausiai dirvožemio rūgštumą mažina pirminis kalkinimas vidutiniškai didelėmis gamtinės kilmės kalkių normomis, kadangi reikia atkurti balansą. Pakartotino kalkinimo efektyvumas priklauso nuo pirminio kalkinimo normų ir toliau planuojamo derlingumo. Paprastai kalkinimas atliekamas 4-5 metų laikotarpiui. Taigi prie kalkinimo nebūtina sugrįšti kasmet ir tai gera žinia ūkiams planuojant būsimos sėjos darbus po javapjūtės arba anksti pavasarį ruošiant laukus vasarojui.
Šiek tiek istorijos.
Prieš intensyvų kalkinimą (1963–1966 m.) šalies žemės ūkio naudmenose rūgščių dirvožemių buvo ~40 % (pH 5,5 ir mažiau), iš jų:
a) labai rūgščių (pH 4,5 ir <) – 11,9 %;
b) vidutinio rūgštumo (pH 4,6– 5,0) – 15,8 %;
c) mažo rūgštumo (pH 5,1–5,5) – 13,0 %.
Tuo metu Rytų Lietuvoje rūgščios dirvos sudarė kiek daugiau nei ~52 % tirtos teritorijos, o Vakarų Lietuvoje – apie du trečdalius ~70%. Augalų derlingumas buvo labai menkas. Tačiau intensyvaus (kasmet ~ 200 tūkst. ha) ir ilgalaikio (1965–1990 m.) kalkinimo dėka, rūgščių dirvožemių plotus pavyko sumažinti iki ~19 %. Pastaruoju metu Lietuvoje dirvožemių nekalkinant ~30 metų, smarkiai sumažėjo pH ir pradėjo daugėti augalams kenksmingo judriojo aliuminio.
Po nepriklausomybės atkūrimo labai pasikeitė ir žemės ūkio naudmenų tręšimas, todėl įvairiuose šalies dirvožemiuose judriųjų fosforo ir kalio kiekių kaita labai nevienoda. Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės, turintys pakankamai lėšų tręšia gausiau, stokojantys jų – ne visus plotus, o dirvonuojančių plotų visai nebetręšia. Todėl ankstesnė (iki ~1990 metų) dirvožemio tyrimų medžiaga šiandien netiksli: klaidingai įvertinama žemė, nekalkinamos rūgščios dirvos, žemės ūkio augalai tręšiami neatsižvelgiant į dirvožemio agrochemines savybes, ne visuomet užauginama kokybiška ir supirkėjų reikalavimus atitinkanti žemės ūkio produkcija. Trūkstant naujų tyrimo duomenų, ruošiama ir reguliariai papildoma skaitmeninė dirvožemio tyrimo duomenų bazė, nes ankstesnių tyrimo duomenų saugojimas archyvuose ir jų panaudojimas neatitinka šiuolaikinių reikalavimų.
Šiandien.
Šiuolaikiniai tikslieji, skaitmeniniai dirvožemio tyrimai atliekami modernia technika ir duomenys pritaikomi naujausiai agrotechnikai. Tręšimas vyksta kintama norma ten kur reikia ir kiek reikia nešvaistant ūkininko lėšų brangioms trąšoms. Medžiagos dirvožemyje subalansuojamos. Pagrindinį ir ko gero svarbiausią vaidmenį atlieka kalkinimas (Ca kalcio bei Mg magnio medžiagų subalansavimas).
Plačiau apie dirvožemius galite sužinoti paspaudę nuorodas:
https://smp2014ge.ugdome.lt/mo/9kl_gamtine_geografija/GE_DE_25/teorine_medziaga_1.html
https://lt.wikipedia.org/wiki/Dirvožemis
http://geografija.lt/wp-content/uploads/2011/03/Dirvozemiai-2.pdf